Susipykus
Kaip kartais sunku , kad esi..
Kaip liūdna kai nieko šiam pasaulyje tu neturi..
Kaip plyšta širdis, kai norisi apkabinti, bet negali..
Papraščiausiai neturi ką..
Atrodo viskas pasikeičia..
Kažkas atsiranda, bet dingsta kaip žvaigždės ryte..
O tu tik liūdi ir tyli..
Tik tu žinai ką iš tiesų jauti..
O jauti tą keistą šaltį viduje..
Jauti, kad tavo širdis vis labiau virsta bloga..
Tavo siela pykčio kupina..
O tavo veide, liūdesio mina..
Ačiū jums už tai, kad nesuprantat..
Ačiū, kad net nemėginate suprasti..
Aš nesu naivi, aš nesu tokia bloga kaip manot..
Aš pasikeist galiu, jaučiu..
Bet klausimas ar reikia man jau kito kelio?
Ar reikia saulės spindulių naujų?
Kodėl nauja diena man taip padarė?
Kodėl aš nejaučiu, kad gyvenu?
Kiek kartų aš atleidau tau?
Kiek kartu aš atsiprašiau?
Už ką tada tave mylėjau?
Už ką tu apgavai?
Sakydavai, kad reikia laiko..
Bet kam tas laikas?
Jai meilės nejauti?
Galvoji aš dar taip ilgai kentėsiu?
Galvoji lauksiu tavęs?
Jai taip, galvok iš naujo!
Nevertas mano laiko tu!
Galbūt tave aš ir myliu!
Bet nusileisti negaliu.
Jai laiko reik,
Prašau išeik!
Ieškok kitos, kuri palauks,
Kol išiduosi su mergom.
Girdi ar ne? Sakiau išeit!
Nereikia man tokiu kaip tu!
Tu gyvulys, o ne žmogus!
Daugiau tu man neberašyk,
Pamiršti noriu tavo veidą!
Norėjau mylėti tave amžinai,
Bet tu kažkur dingai.
Tik vienas saldus bučinys,
Ir tavo meilė išnyks.
Aš nežinau kodėl tau melavau,
Galbūt aš tau nepatikau?
Bet tai buvo tik vienas saldus bučinys,
Kuris greit išnyks.
Tos meilės galbūt čia ir nebuvo
Tik tos tavo akys ir lūpos,
Man snibždėjo giliai
Bučiuoki mane amžinai.
Nepyk prašau tavęs..
Suprask negaliu mylėti aš tavęs..
Tu man tikras draugas, nedaugiau..
Tu žinai myliu aš kita vaikiną..
Todėl nesu su tavimi
Tačiau mes esame ir būsime geriausi draugai amžinai..
Atsiprašau..
Tai tik mano klaida, mano klaida,
Kuri nepasikartos
Jau niekados..
Negrąžink man išmėtyto laiko,
Išbarstytų dienų negrąžink.
Tik, maldauju, į ateitį einant,
Paskutinės vilties neatimk.
Nebevaikščiok keliais praradimų,
Neberink sudaužytos širdies,
Tai, kas liko paliki likimui
Gal kiti ją surinkti padės.
Ji nėra iš trapaus porceliano,
Gal visas suklijuosiu šukes.
Ji stipresnė, nei daugelis mano
Tiktai tu atitrauki rankas.
Negrąžinki išvogto gyvenimo,
Eik savų paklydimų takais
Ir paliki man pasaką menamą
Kažkada išrašytais vardais.
Aš iškeisiu ramybę į vėtrą,
Kad ir vėl sualsuotų širdis
Ir, atvedusi audrą į giedrą
Išmazgot paprašysiu grindis,
Kad jose nebeliktų tiek purvo,
To murzino šleifo kaltės.
Aš išsižadu šiandien prieš Dievą
Sumaitotos savos praeities.
O išėjus, po trupinį rinksiu,
Į mozaiką sudėsiu dalis,
Jei reikės, net svetur pasiliksiu,
Tik tegul atsigauna širdis.
Netekau aš tavęs,
Ir nesupratau,
Bet dabar aš gyvenu toli,
Ir mes vėl esame pikti.
Kodėl tu taip padarei
Kodėl?
Aš to nesuprantu
Kaip taip galejai.
Aš tave mylėjau ir tikėjau.
Tu man kartojai, kad myli mane,
Aš tavim tikėjau.
Maniau, kad myli mane.
Bet tai buvo netiesa.
Kodėl tu man melavai?
Aš nesuprantu to.
Kodel tu žaidei mano jausmais?
Tu mane skaudinai
Bet vistiek aš tave myliu
Kodėl, tu taip pasielgei su manim?
Aš to ne niekaip nesuprantu..
Kodėl tu taip padarei?
Pyk.. skaudink mane.. daryk viską, kad kas vakarą tyliai niekam nematant dėl tavęs verkčiau.. drąskyk mano širdį, elkis taip, kad aš kentėčiau.. kankink mane, nes tik to aš esu verta..
Aš neprašau ir nemaldauju..
Kad tu sugrįžtum pas mane,
Bet patikėk aš nejuokauju,
Likimas keršys už mane..
Tu manei, kad aš verksiu..
Nenori, nereikia - aš laisva..
Į viską ranka numosiu,
Tegul džiaugiasi su tavimi kita..
Atrodo gyvenimas prabėga pro akis..
Vieną akimirką laimė liejasi pro kraštus,
O jau kitą lieji skaudžias, karčias ašaras..
Kodėl taip..?
Nejaugi tu užpykai dėl to, kad mano žodžių nesupratai?
Aš tavęs ilgiuosi.. o tu..
Tu toliau gyveni sau laimingas,
O aš kenčiu.
Žinau gal dėl to kalta ir aš
Bet nesakyk.. kaltas ir tu!
Ką Tu man? Tu man nieko.. Dink, nenoriu Tavęs matyt.. Nebegrįšk, nebeskaudink.. Pamiršk ir nebeprisimink.. Kas buvo tarp musų, jau nebebus.. Aš nebebūsiu Tavo žaislu.. Sakyk Tu ką nori, bet aš tavęs nebesiklausau, nes amžiams pasakiau ATE..
Juoda šiandien ir mano siela,
Nes tik vienatve gyvena joje..
Ir nieko aš daugiau į ją neįsileisiu,
Nenoriu nei mylėt, nei būti mylima..
Nelaimingas tas rudenio vėjas
Skiria širdis, atšaldo jausmus..
Gal tu dar patikėti nenori,
Kad likimas išskyrė ir mus..