Gimus kūdikiui
Besparnis angelėlis priglūsta prie krūties, Švelniausios žemėj rankos jį glaudžia prie širdies. Ir motiniška ašara išnyksta vystykluos, Na, štai ir susitikote gyvenimo keliuos.
Išdykauja, žaidžia, liūdi, siaučia,
Nesvarstydami – kodėl ir kam
Jeigu šita žemė kam priklauso
Tai pirmiausia, žinoma, vaikams.
Mes gi esam tie, kurie jų laukia,
laukdavo ir lauks visais laikais.
Tik su jais mes jaučiamės suaugę
o vieni – mes irgi kaip vaikai.
Būkit jūra gerumo, švelnumo ir meilės,
Kur galėtu plukdyti mažylis laivus.
Jūsų pasakų skliautais vaikystę nuvedęs
Jis užaugtu protingu, laimingu žmogum.
Būkit jūra bekraštė, išliejusi meilę,
Kur galėtų braidyti mažylis dažnai.
Ir išgirskit, jam krykštaujant, vaikišką laimę-
Būkit savo mažyliui artimiausi draugai!
Kol dar nebuvau mama,
Niekada neverkiau, matydama ašaras.
Niekada nesikraustydavau iš proto iš laimės
Vien dėl paprasčiausios šypsenos.
Niekada mano širdis nesubyrėdavo i tūkstančius dalelių,
Kad kažkam negalejau palengvinti skausmo.
Niekada nemaniau, kad kažkas toks mažas
Gali pakeisti mano gyvenimą taip stipriai.
Aš nežinojau, kad galėsiu kažką taip stipriai mylėti.
Ir nežinojau, kad man patiks būti mama.
Mamos šypsny atgyja pasakos, lopšinės,
Žaislai prasijuokia kartu su tėveliu.
Mažuti, stiebkis, auk didutis,
Tavęs daug laukia nuostabių dienų.
Linkiu, kad ne tik šiandien, bet ir visados Tavo širdy šviestų saulė,
Tave suptų tik geri ir širdžiai mieli žmonės,
Ir visados šalia butų TIKRI draugai,
Nes draugai yra lyg tylūs angelai, kurie pakelia mus aukštyn,
Kai mūsų sparnai pamiršta, kaip reikia skraidyti...
Eik gyvenimo saulės sutikti...
Neškis šypsenas, laimę kartu.
Tegul niekas nedrįsta sutrypti,
Kas svajonėse bus tau brangu.
Jeigu skausmas ranką ištiestų
Netikėk, kad laimės nebus.
Tu gyvenki, šypsokis ir džiaukis,
Nes gyvenimas žmogui brangus.
Juk kūdikio verksmas gražiausia daina,
Juk kūdikio džiaugsmas-mamos dovana.
Ir nemigo naktys netenka reikšmės,
Kai lūpos dukrytės tau "mama" šnibždės!
Iš meilės ir vilties
Iš jausmo ir minties,
Po mėlynu dangum
Gimei, gimei žmogum.
Tau šypsosi tėvai
Mojuoja tau klevai
O kiek aplink žiedų
O Kiek gražių vardų.
Greičiau, greičiau eime
ta žydinčia žeme,
Į vardą atsiliepki,
Paukščiu į šauksmą bėk
Į šviesą atsisuk ir tik laimingas(a) būk.
Žmogaus gyvenimas panašus į laužą:
Kibirkštys, lengvi linksmi šviesos liežuvėliai, stipri liepsna, rami kaitra, šalti pelenai...
Tegul tave lydi gyvenimo šiluma.
Ir kas pasvers vargus, kol vaiką augini?
Stiprybės, laimės ir sveikatos,
Naujos gyvybės susilaukus.
Jei tik galėčiau,
Nuskinčiau mėnulį iš nakties tamsaus dangaus.
Jei tik galėčiau,
Nusegčiau visas žvaigždes, kurias patiesčiau tavo sapnuose.
Jei tik galėčiau,
Neščiau ant savo delnų tave per gyvenimo kelią, kurį deja ,
Tau pačiai įveikt reikės, dukrele.
Priimk šią dovaną sūnau/dukryt - tikėjimą
Telydi tavo kelią jis nuo pat mažens,
Lai meilė, gėris ir dorumas
Tavoj širdutėj visąlaik gyvens.
Te saugo tave Dievas visagalis
Padėdamas keliaut painiais gyvenimo keliais,
Te įkvepia tau norą ir gebėjimą
Dalintis su žmonėm gerais darbais.
Dievas kiekvienam gimusiam vaikeliui dovanoja žvaigždelę,
Tačiau nei vienam nepasako kur ja rasti..
Tada kai gimei ji nušvietė dangų, ir nulėmė Tavo likimą..
Bet, kad likimas išsipildytų ją reikia atrasti.
Pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas surasti tą žvaigždelę,
Nes joje sutelpa tai kas žmogų padaro laimingu: meilė, laimė, sveikata, pasisekimas..
Galbūt Tu ją jau suradai - tuomet palinkėsiu, jog ji nuolat šviestų ir nepriblėstų.
O jei dar tik ieškai, linkiu ją surasti, kad mylėtum, būtum mylima ir amžinai laiminga..
Kai tu gimei
Pasaulis juokės iš tavęs
O tu verkei.
Kai pirma kartą suklupai
Pasaulis juokės iš tavęs,
O tu verkei.
Tad gyvenk taip, kad baigdamas gyvenimą
Galėtum pasiklausyti, kaip pasaulis verkia.